Ra „Vienio Dėsnyje“ keliose sesijose aptaria Jėzų kaip aukšto sąmoningumo būtybę, įsikūnijusią tam, kad įgyvendintų tarnystę kitiems ir padėtų dvasiniam žmonijos vystymuisi. Ra teigia, kad Jėzus sąmoningai pasirinko įsikūnijimą Žemėje tam, kad mokytų besąlyginės meilės ir atleidimo. Jėzus yra laikomas būtybe, kuri pasiekė „ketvirtą tankį“ (meilės tankį) ir per šį suvokimą norėjo įdiegti gilesnį meilės ir tarnystės kitam supratimą.
Ra taip pat pabrėžia, kad Jėzaus kelias buvo tam tikra tarnystė žmonijai ir kad jis, būdamas įkūnijimas ketvirtame tankyje, pasiekė „vienį“ su Kūrėju per savo veiksmus ir mokymą, skleisdavo meilę bei atleidimą net sunkiausiose situacijose.
Ra teigia, kad Jėzus patyrė stiprią poliarizaciją ir suprato, kad jo misija būtų sudėtinga dėl neigiamos būties poliarizacijos aplink jį. Be to, Jėzaus veikimas vedė į supratimą, jog jo kelias nebuvo skirtas tam, kad užtikrintų pasaulio sureguliavimą išoriškai, bet padėtų žmonėms patirti vidinį nušvitimą ir dvasinį prabudimą per savo veiklą ir žodžius.
Pagrindinės temos apie Jėzų Ra mokymuose:
- Besąlyginė meilė ir atleidimas – Jėzus įkūnijo šias savybes ir siekė jas perduoti žmonijai.
- Aukšto sąmoningumo būtybė – Jėzus įkūnijo ketvirtą tankį (meilės tankį) ir siekė žmonėms atskleisti meilės ir tarnystės principus.
- Poliarizacija ir tarnystė kitiems – Jo gyvenimas buvo stipriai poliarizuotas, susiduriant su priešiškumu, tačiau jis liko atsidavęs tarnystei kitam.
- Savižudybės nebuvimas – Ra teigia, kad Jėzus suprato, jog jo įsikūnijimas pasibaigs skausminga mirtimi, tačiau tai nebuvo suprasta kaip savižudybė, o kaip auka dėl aukštesnio tikslo.
Jėzus pateikiamas kaip pavyzdys aukštos vibracijos ir sąmoningumo būtybės, siekiančios parodyti pasauliui kelią į vienybę, besąlyginę meilę ir tarnystę kitam.
Pagal Ra „Vienio Dėsnį“ medžiagą, Jėzaus iš Nazareto kelias ir poliarizacija atskleidžia jo besąlyginės meilės tarnystę žmonijai. Jėzus įkūnijo ketvirto tankio (meilės) vibraciją ir per savo mokymus bei veiksmus siekė mokyti žmones apie atleidimą ir tarnystę kitiems. Jo poliarizacija buvo aiški: jis pasirinko tarnystę kitam net ekstremaliose sąlygose. Jėzus sąmoningai žinojo, kad jo gyvenimas pasibaigs auka, tačiau tai buvo jo sąmoningas pasirinkimas dėl dvasinės žmonijos evoliucijos.
Tačiau Ra taip pat pabrėžia Judo Iskarijoto vaidmenį. Judas, būdamas Jėzaus artimiausiu sekėju, neturėjo blogų ketinimų, tačiau jo supratimas apie pokyčius buvo skirtingas. Jis norėjo pagreitinti procesą, siekdamas išprovokuoti Jėzaus įsikišimą politiniame lygmenyje. Judas tikėjosi, kad Jėzus parodys savo dieviškumą ir sugriaus esamą tvarką. Tai buvo Judo bandymas manipuliuoti situacija, siekiant, kad pokyčiai būtų išspręsti greitai ir per išorinį konfliktą. Tačiau Jėzaus kelias buvo dvasinis, o ne politinis, ir jis nesiekė dominuoti ar valdyti pasaulio per išorinius veiksmus. Šis skirtumas Judo veiksmuose buvo suprastas kaip nesugebėjimas pamatyti giluminės Jėzaus misijos prasmės.
Galiausiai, Judo veiksmai privertė jį jausti gilią kaltę, nes jis nesuprato, kad Jėzaus kelias yra ne kovoti su sistema, o per atleidimą ir meilę parodyti žmonėms, kaip transformuoti savo sielą.