Kas yra monada paprastais žodžiais? Monada (iš gr. μονάς, μονάδος — vienetas, paprasta esmė, kilęs iš μόνος — vienas) pagal pitagoriečius žymi „dievybę“, arba „pirminę būtybę“, „vienetą“ arba „nedalomą vienetą“. Vėliau tai tapo daugialypiu terminu įvairiose Naujosios eros ir šiuolaikinėse filosofinėse sistemose, psichologijoje ir ezoterikoje.
Kas yra žmogaus monada? Monada – tai koncepcija, pasiūlyta vokiečių filosofo Gotfrido Vilhelmo Leibnico. Ji apibūdina pagrindinius nedalomuosius realybės elementus. Monados laikomos pagrindiniais elementais, iš kurių sudaryta visa realybė, ir jos tarpusavyje sąveikauja pagal iš anksto nustatytą harmonijos tvarką.
Kas yra sielos monada? Pasak Leibnico, žmogaus siela yra monada (iš graikų kalbos μόνος – „vienas“). Monada yra tai, kas turi atskirą būtį. Ši būtis neatsiranda dėl kokių nors dalių sudėjimo – juk kitaip ji nebūtų savarankiška, o būtų kažko kito egzistavimo pasekmė.
Monada, Siela ir Asmenybė
Džual Khulas: Monada
Pradžioje neaprėpiamas Didysis Šaltinis sukūrė tai, kas ezoteriniuose mokymuose vadinama monadomis – atskiromis savo Esmės dalelėmis. Didžioji Kūrimo paslaptis yra ta, kad šios Didžiojo Šaltinio dalelės, būdamos individualios, tuo pat metu nesiskiria nuo paties Šaltinio, kaip kibirkštys nesiskiria nuo jas sukūrusios ugnies, o bangos – nuo vandenyno. Monada yra tai, ką metafizikoje vadina „AŠ ESU Buvimu“, arba dvasia. Tai yra kiekvieno individualaus gyvo padaro šerdis, jo dieviškasis „Aš“.
Žmogus gimsta Žemėje galutiniame (o tiksliau, pradiniame) taške dėl to, kad jo monada, arba dvasinė kibirkštis, turinti laisvą valią, nusprendė įgyti buvimo patirtį tankesniame pasaulyje, nei Didžiojo Šaltinio pasaulis. Savo sąmonės galia monada sukūrė dvylika sielų. Tai galima įsivaizduoti kaip liepsną, iš kurios kyla dvylika ugnies liežuvių. Kiekvieno liežuvio gale yra atskira siela. Kiekviena siela – tai ją sukūrusios monados atstovė, savotiškas „centrinio biuro filialas“. Siela – tai žmogaus Aukštesnysis „Aš“, jo viršsąmoninis protas.
Monadų ir Sielų Kūrimas
Didysis Šaltinis sukūrė begalę monadų, arba dvasinių kibirkščių, ir kiekviena monada sukūrė dvylika sielų, kad jos įgytų patirtį tankesniuose pasaulio planuose. Bet sielų sukūrimas iš monados – tik pirmasis šio proceso etapas. Kiekviena siela, norėdama įgyti gyvenimo patirtį dar tankesnėje materialioje visatoje, sukūrė po dvylika asmenybių arba sielos išplėtimų, kurie įsikūnijo pačiame tankiausiame buvimo plane. Kiekvienas žmogus Žemėje yra sielos išplėtimas, kaip kiekviena siela yra didesnės sąmonės – monados – išplėtimas. O kiekviena monada yra dar didesnės sąmonės – Dievo, Visatos Šaltinio – išplėtimas.
Sielų ir Monadų Šeimos
Taigi, kiekvienas žmogus Žemėje turi „sielos šeimą“ – vienuolika kitų tos pačios sielos išplėtimų. Šie vienuolika išplėtimų gali būti įsikūniję tiek Žemėje, tiek kitose begalinės Visatos planetose. Kai kurie jų gali bet kuriuo metu nebūti įsikūniję fiziniame plane, o būti subtiliuose būties planuose.
Be to, kiekviena asmenybė priklauso „monadinei šeimai“, kurioje yra 144 nariai. Žemės planetinėje sistemoje veikia 60 milijardų monadų. Jei šį skaičių padauginsime iš 144, gausime sielos išplėtimų arba asmenybių, dalyvaujančių evoliucijos procese Žemėje, skaičių.
Siela
Yra daugybė būdų, kaip apibrėžti ir suprasti sielą. Pradžiai galima pasakyti, kad siela – tai tarpininkas tarp įsikūnijusios asmenybės Žemėje ir monados, arba dvasios, danguje. Visiems žmogaus įsikūnijimams iki ketvirtojo pašventinimo siela tarnauja kaip asmenybės mokytoja. Tačiau ketvirtojo pašventinimo metu sielos kūnas, arba kauzalinis kūnas, mistiškai sudega, ir siela grįžta į monadą, užbaigdama savo tikslą ir funkciją per visas daugelį reinkarnacijų amžių bėgyje. Nuo šio momento monada, arba dvasia, tampa sielos mokytoja.
Materija – tai sielos išraiškos priemonė fiziniame plane, kaip aukštesniame plane siela yra dvasios išraiškos priemonė. Siela nėra nei dvasia, nei materija: ji yra ryšys tarp jų. Ji yra jungiamoji grandis tarp Dievo ir formos.
Siela yra viena iš Kristaus aspekto pavadinimų. Siela taip pat yra ta kokybė, kurią turi visos formos. Ji yra tas subtilus bruožas, kuris skiria vieną elementą nuo kito. Augalų pasaulyje ji lemia, ar iš žemės išaugs gėlė, ar morka. Gyvūnų pasaulyje siela atlieka tą pačią funkciją. Viskas, kas sukurta, turi sielą. Žmogaus sąmoninga siela yra susieta su visų dalykų sielomis. Ji yra neatsiejama visatos sielos dalis.
Sielos Ryšys su Asmenybe
Kontaktas su siela prasideda tada, kai žmogus pirmą kartą pajunta sielos įspūdžius; vėliau sielai leidžiama vis daugiau kontroliuoti trigubą asmenybę. Galiausiai visiškas tapatinimasis su siela pasiekiamas trečiajame pašventinime, kuris vadinamas susiliejimu su siela.
Įdomu tai, kad siela, arba Aukštesnysis „Aš“, iš tikrųjų ne tiek daug dėmesio skiria įsikūnijusiai asmenybei, kol ji nepradeda rūpintis dvasiniais klausimais. Siela užsiima meditacija ir kitais tarnavimo klausimais. Tačiau vos tik įsikūnijusi asmenybė pradeda rodyti susidomėjimą, siela pradeda labai aktyviai veikti. Tas pats pasakytina ir apie sielos ir monados santykius. Monada neskiria didelio dėmesio sielai iki trečiojo pašventinimo, kai pradeda užmegzti kontaktą su monada.
Dvasinė Trijada
Dvasinė trijada – tai trigubas dvasia, per kurią monada išreiškia save. Trijada apima dvasinę valią, intuiciją ir aukštesnįjį protą. Monada išreiškia save per šiuos principus, kaip siela išreiškia save per žemesnę dvasinę trijadą – fizinį, emocinį ir protinį kūnus.
Antahkarana
Ketvirtajame pašventinime baigiamas statyti antahkarana – tiltas, jungiantis asmenybę, sielą ir monadą. Užbaigus antahkaranos statybą, kauzalinis kūnas sudega, o siela susilieja su monada.
Sutratma
Sutratma – tai sidabrinė gija, nusileidžianti iš monados ir einanti per sielą į įsikūnijusį sielos išplėtimą Žemėje. Siela valdo savo formą per sutratmos pagalbą, vadinamą ir gyvenimo gija. Sutratmos nereikėtų painioti su antahkarana. Sutratma egzistuoja nuo žmogaus gimimo. Tai energetinė linija, nukreipta nuo monados į asmenybę, tai yra iš viršaus žemyn. Tai savotiškas dvasinis elektros laidas, kuris suteikia asmenybei energijos ir palaiko gyvenimą fiziniame, emociniame ir protiniame kūnuose.
Antahkarana, priešingai, yra tiltas, kurį asmenybė turi pastatyti meditacijos, mokymosi, dvasinių praktikų ir darbo pagalba. Nors asmenybė gauna pagalbą iš sielos, o vėliau ir iš monados, didžioji dalis turi būti atlikta pačios asmenybės.
Dvasinis Kelias
Įsikūnijusios asmenybės išsivystymas, kurį ji gali pasiekti per savo gyvenimo laiką, neturi ribų. Tai visiškai priklauso nuo jos sugebėjimo išlaikyti koncentraciją ir discipliną, būti besąlygiškai atsidavusiai dvasiniam idealui. Labai dažnai sielos išplėtimai pasiekia didelę pažangą dėl to, ką jie jau pasiekė ankstesniuose gyvenimuose.
Siela, monada ir asmenybė yra neatskiriamos dvasinės kelionės dalys, kurios evoliucionuoja kartu, padedant vienai kitai įgyvendinti Dievo planą Žemėje. Sielos evoliucija priklauso nuo jos išplėtimų įsikūnijimuose, o monados evoliucija priklauso nuo sielos ir asmenybės bendradarbiavimo su dieviškąja valia.