Mokslininkai neseniai pastebėjo, kad ne visos žmogaus kūno ląstelės miršta per akimirką. Iš tikrųjų, tai net sunku įsivaizduoti. Kaip vienu metu užgestų ir jūsų odos ląstelės kojų pirštuose, ir, pavyzdžiui, už klausą atsakingi neuronai? Mokslininkai teigia, kad kai kurios smegenų ląstelės po mirties gali išgyventi net keletą dienų, galimai, išlikdamos ir aplinkinių ląstelių žūties dėka. Tarp jų tikrai yra ir smegenų ląstelių. Jos miršta po truputį, kai kurios yra ištvermingesnės už kitas. Klausimas yra vienas – kiek gyvų ląstelių reikia nors minimaliam sąmonės lygiui išlaikyti.
Pomirtinio sąmoningumo lygio ir suvokimo mįslė
Mes nesame visą laiką vienodai sąmoningi. Anestezija, miegas, kai kurios ligos ar smūgiai į galvą (nokautai bokso ringe) mūsų sąmonės lygį sumažina, tačiau visiškai jos neišjungia. Taigi, kai viena po kitos kelias valandas ar dienas mūsų smegenų ląstelės miršta, mūsų sąmonė palaipsniui blėsta? Ar gali taip būti, kad žmogus suvokia, jog yra nebegyvas, ar girdi gydytojus sakančius, kad nebefiksuojamas jo smegenų aktyvumas?
Ne visai taip – smegenys išties yra nebegyvos, nors kai kurios jų ląstelės išlieka. Mokslininkams sunku pasakyti, kiek gyvų ląstelių reikia nors kokiam nors sąmoningumo lygiui palaikyti, tačiau aišku, kad nebefiksuojamas aktyvumas bent jau turėtų reikšti, kad žmogus mažų mažiausiai nebegali suvokti jį supančio pasaulio.
Kita vertus, juk ir to momento, kuomet užmiegate ar miegodami verčiatės ant kito šono, jūs neatsimenate, nes esate žemesniame sąmonės lygyje, kuris tarsi nėra įrašomas į atmintį. Todėl ir pomirtinis suvokimas, jei toks yra, būtų tik labai ribotas.
Sąmonė neišnyksta po klinikinės mirties?
Vašingtono universiteto mokslininkai pasakoja, kad mirusių žmonių kūnų tyrimų metu buvo ne kartą pastebėti ir aktyvūs genai. Mokslininkai nusprendė šį fenomeną patyrinėti atidžiau, pasitelkdami pelių ir zebrinių danijų kūnus. Tyrimo metu mokslininkai surado net 1063 genus, kurie išliko aktyvūs po mirties. Kai kurie iš šių genų buvo pastebimai aktyvūs po mirties praėjus net keturioms dienoms, o kai kurių aktyvumas po mirties net šoktelėjo.
Įdomiausia tai, kad didžioji dalis šių genų yra susiję su augimu ir vystymusi embriono stadijoje. Atrodo, kad taip ląstelės traktuoja pomirtinį periodą. Pelių ir tirtų žuvų atveju kai kurios ląstelės nėra peržengusios tos negrįžtamos mirties ribos net ir po kelių savaičių
