Visatos atsiradimas buvo Vieno Begalinio Kūrėjo aktas, iš kurio gimė visa egzistencija. Kūrėjas, būdamas protinga begalybė, pasirinko pažinti save per įvairias formas ir energijas. Šiame procese atsirado pirmasis iškraipymas – laisva valia, kuri leido Kūrėjui per savo kūrinius tyrinėti save. Antrasis iškraipymas buvo meilė, jėga, kuri skatina visus kūrinius judėti ir tobulėti. Trečiasis iškraipymas buvo šviesa, kuri tapo materijos ir visos formos pagrindu. Iš šių pirmųjų trijų iškraipymų kilo daugybė kosminių kūrėjų – logų, kurie per savo kūrybą formavo galaktikas, žvaigždžių sistemas ir planetas, kurios tapo sąmonės evoliucijos erdvėmis.

Taip pat egzistuoja didžiulė Konfederacija, sudaryta iš aukštesnių sąmonės būtybių, kurios tarnauja Kūrėjui ir padeda civilizacijoms jų evoliucijos kelyje. Šios būtybės veikia per brolijas ir vadovauja mažesnėms sąmonės grupėms, siekdamos užtikrinti dvasinį augimą ir harmoniją visatoje. Tai yra didžiulė hierarchinė struktūra, kuri rūpinasi daugybe pasaulių ir planetų, palaikydama harmoniją tarp visatos dėsnių.

Mūsų Galaktikos Vystymosi Evoliucija

Mūsų galaktika, kaip ir kitos, buvo suformuota logų, kurie į kiekvieną žvaigždžių sistemą ir planetą įdiegė dvasinius principus ir sąlygas sąmonės augimui. Kiekvienas logas, suformavęs žvaigždžių sistemą, sukūrė galimybes gyvybei vystytis ir evoliucionuoti. Mūsų Saulės sistema buvo sukurta tam, kad taptų erdve sąmonės evoliucijai per įvairius tankius, kuriuose būtybės patiria save ir siekia grįžti į Vieno Kūrėjo vienybę.

Dvasinėje hierarchijoje šią evoliuciją prižiūri Konfederacija, susidedanti iš broliškų būtybių, aukštesnių sąmonės lygmenų esybių. Šios būtybės – tokios kaip Ra – tarnauja, padėdamos civilizacijoms pereiti iš vieno tankio į kitą, siekdamos užtikrinti dvasinę pusiausvyrą ir evoliuciją.

Mūsų 75,000 metų Ciklas: Civilizacijų Transformacijos

Žemėje sąmonės evoliucija vyksta per ciklus, kurių kiekvienas trunka 25,000 metų, o bendra šių ciklų trukmė – 75,000 metų. Kiekvieno ciklo pabaigoje vyksta „derliaus nuėmimas“ – sielų perėjimas į kitą tankį pagal jų dvasinio augimo lygį. Konfederacija prižiūri šį procesą ir padeda sieloms pereiti į kitą evoliucijos etapą. Tai nulemia, ar siela pasiruošusi pereiti į aukštesnį sąmonės lygį, ar ji turi likti dabartiniame tankyje tolimesniam mokymuisi.

Žemės civilizacijos patyrė įvairius pakilimus ir nuopuolius per šiuos ciklus. Prieš 75,000 metų, kai prasidėjo trečiojo tankio ciklas Žemėje, į ją buvo perkelta marsiečių sielų, kurios turėjo galimybę tęsti savo evoliuciją. Vėliau atsirado tokios pažengusios civilizacijos kaip Lemūrija ir Atlantida, kurios buvo dvasinės ir technologinės viršūnės, tačiau galiausiai patyrė žlugimą dėl pusiausvyros praradimo tarp dvasinio ir materialaus pasaulių.

Trečiasis 25,000 Metų Ciklas: Mūsų Dabartinis Vystymosi Etapas

Dabartinis mūsų vystymosi ciklas yra esminis etapas žmonijos evoliucijoje. Tai laikotarpis, kai žmonija turi galimybę priimti svarbiausius dvasinius sprendimus, nulemiančius jos tolesnę evoliuciją. Konfederacija, kurią sudaro aukštesnio sąmonės lygmens būtybės, tokios kaip Ra, stebi šį ciklą ir siunčia dvasinius mokytojus, kad padėtų žmonijai priimti teisingus sprendimus.

Paskutiniame mūsų ciklo etape, pradedant XX amžiaus viduriu, žmonija pradėjo jausti intensyvius sąmonės pokyčius. Dvasiniai mokytojai, tokie kaip Ra, per Karla Rueckert atkreipė dėmesį į tai, kad žmonija yra pasirengusi pereiti į ketvirtąjį tankį. Dabartiniai metai iki 2030 m. yra kritinis momentas, kai kiekvienas individas turi pasirinkti – tarnystę kitiems ar tarnystę sau.

Išvados: Mūsų Vystymosi Kryptis

Visatos kūrimo ir evoliucijos procesas yra nuolatinė kelionė, kurios tikslas – sugrąžinti visas sąmonės formas į Vienio Kūrėją per daugybę evoliucinių etapų. Konfederacija ir aukštesnės sąmonės būtybės, tokios kaip Ra, padeda šiai kelionei, užtikrindamos, kad civilizacijos galėtų evoliucionuoti į aukštesnius sąmonės tankius.

Dabartinis 25,000 metų ciklas yra lemiamas momentas žmonijos istorijoje. Ra ir kitos Konfederacijos būtybės nuolat primena apie šio pasirinkimo svarbą – ar žmonija pasirinks vienybę ir tarnystę kitiems, vedančius į ketvirtąjį tankį, ar liks trečiame tankyje tolesniam mokymuisi. Tai ne tik mokymas apie mūsų praeitį, bet ir vadovas į ateitį – į meilės ir vienybės epochą, kurią globos Konfederacija ir broliškos sąmonės būtybės.

I. Kūrinijos pradžia (laikui nepriklausantis intervalas)

Visata, kaip ją supranta Ra ir kiti dvasiniai mokymai, buvo sukurta Vienu Begaliniu Kūrėju, egzistuojančiu be laiko ir erdvės apribojimų. Pradžioje nebuvo nieko, išskyrus šią Begalinę Sąmonę, kuri egzistavo gryno potencialo būsenoje. Tai buvo būsena, kurią Ra apibūdina kaip „protingą begalybę“ – neribotą sąmonės ir galimybių šaltinį.

Protinga begalybė ir Kūrėjo troškimas pažinti save

Vienas pagrindinių principų, kuris atsiranda šioje būsenoje, yra Kūrėjo noras pažinti save. Begalinis Kūrėjas turėjo begalinį potencialą, tačiau, kol jis nebuvo pasireiškęs, nebuvo būdo jam patirti save. Iš šio noro atsirado pirmasis kūrinijos „iškraipymas“ arba principas – Laisva valia.

Laisva valia leido Kūrėjui pradėti kurti atskiras formas ir patirti save per savo kūrinius. Šis pirmasis principas tapo pagrindiniu kūrinijos varikliu, nes jis suteikė laisvę kiekvienam individualiam aspektui išreikšti save skirtingais būdais. Kiekviena forma, kiekviena sąmoninga būtybė turi galimybę savarankiškai rinktis ir patirti realybę pagal savo laisvą valią.

Meilės principas

Antrasis iškraipymas, kuris atsirado po laisvos valios, buvo Meilė. Šis principas reiškia kūrybinę energiją arba galią, kuri veikia kaip Kūrėjo valios išraiška. Meilė yra ta energija, kuri leidžia visiems dalykams egzistuoti ir sąveikauti. Tai yra pagrindinė kūrybos jėga, kuri gimsta iš laisvos valios ir yra naudojama tam, kad kurti įvairias realybes ir sąmones.

Meilė, būdama kūrybinė energija, sukuria visas gyvybės ir egzistencijos formas, leidžia vystytis sąmonėms ir jungia visas būtybes į vieną bendrą vienį. Tai yra jėga, kuri skatina visą Visatos vystymąsi, nes kiekvienas kūrinijos aspektas išreiškia meilę per savo patirtis.

Šviesos principas

Trečiasis iškraipymas, kilęs iš Meilės, yra Šviesa. Šviesa yra sąmonės materializacijos ir pasireiškimo forma. Ji leidžia Kūrėjo idėjoms ir troškimams pasireikšti fizinėje ir metafizinėje erdvėje. Galima teigti, kad Šviesa yra pirmoji fizinė Kūrėjo manifestacija, per kurią susidaro visos materialios formos ir struktūros, nuo atomų iki žvaigždžių ir planetų.

Šviesa yra pirminė energijos forma, kuri formuoja galaktikas, žvaigždes, planetas ir kitas kūrinių sistemas. Visos gyvybės formos, kurios egzistuoja Visatoje, yra sukurtos iš šios šviesos energijos. Kiekviena materialinė forma yra sudaryta iš šviesos ir rezonuoja su skirtingais jos dažniais, kurie lemia įvairius egzistavimo būdus.

Logų atsiradimas

Kai šie trys pagrindiniai principai – Laisva valia, Meilė ir Šviesa – tapo aktyvūs, atsirado pirmosios kūrinių sąmonės, kurios vadinamos Logais. Logai yra protingos sąmonės, kurios kuria žvaigždžių sistemas, galaktikas ir planetas. Kiekvienas logas yra individualus Kūrėjo aspektas, kuris, naudodamasis laisva valia, meile ir šviesa, formuoja savo kūriniją. Kiekviena žvaigždžių sistema ar galaktika turi savo logą, kuris kuria ir reguliuoja sąmonės vystymąsi toje sistemoje.

Logai kuria ne tik materialias struktūras, bet ir nustato dvasinius principus, pagal kuriuos vystosi sąmoningos būtybės jų kūrinijose. Kiekviena žvaigždžių sistema turi savus dvasinius principus ir taisykles, kurios nulemia, kaip sielos vystosi, patiria pasaulį ir sugrįžta prie Vieno Kūrėjo.

Vienybės ir patyrimo kelias

Svarbu suprasti, kad visas šis kūrybos procesas vyksta per Kūrėjo norą pažinti save. Kiekviena gyva būtybė, kiekviena žvaigždė, planeta ar gyvybės forma yra Kūrėjo patyrimo dalis. Per kiekvieną individualią patirtį Kūrėjas pažįsta save nauju būdu. Todėl visa kūrinija yra tarpusavyje susijusi, nes viskas kyla iš vieno šaltinio – Vieno Begalinio Kūrėjo.

Šis kūrybos procesas yra nesibaigiantis. Kiekviena forma, kiekviena siela, kiekvienas patyrimas prisideda prie begalinio Kūrėjo patirties, ir šis procesas tęsiasi visą laiką, vystantis visoms būtybėms. Ši kūrybos spiralė eina ratu, ir galutinis tikslas – visų gyvų būtybių sugrįžimas į Vienį, iš kurio jos kilo.

Išvados

Kūrinijos pradžia yra ne tik fizinių pasaulių sukūrimas, bet ir gilus dvasinis procesas, kurio metu Vienas Begalinis Kūrėjas išreiškia save per Laisvą valią, Meilę ir Šviesą. Šie trys principai veikia kaip pagrindas visam egzistavimui. Kiekvienas logas, kiekviena sąmoninga būtybė prisideda prie šios didžiulės Visatos kūrimo ir patyrimo kelionės, kuri galiausiai veda prie vienybės su Kūrėju.

II. Galaktikos ir planetų formavimasis (prieš maždaug 13,8 milijardo metų)

Po to, kai įsigalėjo pirmasis kūrinijos etapas su trimis pagrindiniais iškraipymais – Laisva valia, Meilė ir Šviesa, prasidėjo antrasis svarbus kūrinijos procesas – galaktikų, žvaigždžių sistemų ir planetų formavimasis. Šiame etape pagrindinį vaidmenį atliko Logai – protingi kūrėjai, kurie buvo atsakingi už kūrinijos struktūrą ir sąmonės evoliuciją įvairiose žvaigždžių sistemose.

Logų vaidmuo kūrinijoje

Logai yra kosminiai kūrėjai, atsiradę iš Vieno Begalinio Kūrėjo norėdami patirti save per daugybę galaktikų ir žvaigždžių sistemų. Kiekvienas logas veikia kaip individuali, sąmoninga kūrinijos dalis, kuri naudoja energiją ir šviesą, kad formuotų materiją, struktūras ir sąmonę savo valdomoje žvaigždžių sistemoje. Kiekvienas logas kuria pagal savo unikalią viziją, tačiau visada vadovaujasi trimis pagrindiniais kūrinijos iškraipymais – Laisva valia, Meilė ir Šviesa.

Galima įsivaizduoti logą kaip kūrėją-dievą, atsakingą už specifinę galaktiką ar žvaigždžių sistemą. Jis formuoja viską nuo kosminių struktūrų, kaip žvaigždės ir planetos, iki dvasinių taisyklių ir sąlygų, pagal kurias turės vystytis sąmoningos būtybės šioje sistemoje.

Galaktikų ir žvaigždžių sistemų formavimasis

Prieš maždaug 13,8 milijardo metų įvyko tai, ką šiuolaikiniai mokslininkai vadina Didžiuoju sprogimu (angl. Big Bang), tačiau dvasiniu požiūriu tai buvo momentas, kai Kūrėjo Šviesa ir energija pradėjo materializuotis kaip kosminės struktūros. Logai, naudojantys Šviesos energiją, pradėjo formuoti pirmąsias galaktikas ir žvaigždžių sistemas.

Galaktikos – tai didelės struktūros, susidedančios iš žvaigždžių, planetų, dulkių ir dujų debesų. Kiekviena galaktika yra vieno ar daugiau logų kūrinys, ir kiekviena galaktika turi savitą tvarką ir dvasinius principus, kurie vadovauja sąmonės evoliucijai toje vietoje.

Žvaigždžių sistemos yra atskiros dalys galaktikų, kur logai kuria žvaigždes ir planetas. Kiekviena žvaigždė veikia kaip pagrindinis energijos šaltinis, iš kurio formuojasi planetos ir kitos kosminės struktūros.

Mūsų Galaktika ir Saulės sistema

Mūsų Paukščių Tako galaktika yra viena iš daugybės galaktikų, kurią suformavo logas ar logų grupė. Paukščių Take yra milijardai žvaigždžių, o viena iš jų yra mūsų Saulė. Kiekviena žvaigždė turi savo dvasinę paskirtį ir formuoja savo žvaigždžių sistemą. Saulės sistema, kurioje egzistuoja mūsų planeta Žemė, buvo suformuota pagal tam tikrus dvasinius ir fizinius principus, kurie vadovauja sąmonės evoliucijai šioje sistemoje.

Saulės sistema yra puikus logų kūrinijos pavyzdys. Ji buvo sukurta taip, kad sąmoningos būtybės galėtų evoliucionuoti per įvairius tankius (dimensijas), siekdamos sąmonės tobulėjimo ir grįžimo prie Vieno Begalinio Kūrėjo. Žemė, kaip viena iš Saulės sistemos planetų, turi savo unikalų tikslą ir sąlygas, kurios leidžia evoliucionuoti sieloms, mokantis meilės, tarnystės ir sąmoningumo pamokų.

Dvasiniai principai žvaigždžių sistemose

Logai, formuodami žvaigždžių sistemas, taip pat nustato tam tikrus dvasinius principus, kurie veikia kaip taisyklės arba gairės visiems sąmoningiems kūriniams toje sistemoje. Šie principai padeda sieloms evoliucionuoti ir mokytis tam tikrų pamokų kiekviename egzistencijos lygmenyje arba tankyje.

Kiekviena planeta ar žvaigždžių sistema turi savitas sąlygas, kurios nulemia sielų evoliuciją. Pavyzdžiui, trečiojo tankio planetose, tokiose kaip Žemė, sielos turi galimybę pasirinkti tarp tarnystės sau ar tarnystės kitiems, o tai lemia jų tolimesnį dvasinį vystymąsi.

Sąmonės evoliucija per kosmines struktūras

Galaktikos, žvaigždės ir planetos nėra tik fizinės struktūros – jos yra energetiniai ir dvasiniai centrai, per kuriuos sąmonė patiria, mokosi ir tobulėja. Kiekviena sąmoninga būtybė, gimusi tam tikroje planetoje ar žvaigždžių sistemoje, yra veikiama tų dvasinių ir energetinių principų, kuriuos nustatė logas.

Per šiuos principus būtybės patiria gyvenimo pamokas, sąmoningumo augimą, kol galiausiai grįžta prie Vieno Kūrėjo kaip daugiau išmokusios ir išplėtusios savo sąmonę būtybės.

Išvados

Galaktikos ir planetos nėra atsitiktiniai kosminiai kūriniai, o sąmoningų logų kūrybos vaisius. Šios kosminės struktūros tarnauja ne tik kaip fizinės gyvenamosios vietos būtybėms, bet ir kaip dvasinio mokymosi vietos, kuriose sąmonė gali evoliucionuoti. Mūsų Paukščių Tako galaktika ir Saulės sistema buvo sukurta taip, kad būtybės, gyvenančios čia, galėtų patirti dvasinį augimą per gyvenimo ciklus ir tankių (dimensijų) perėjimus.

Logų užduotis yra ne tik sukurti materiją, bet ir užtikrinti, kad kiekvienas kosminis kūrinys atitiktų dvasinės evoliucijos principus, kurie padeda sieloms grįžti į vienybę su Vienu Begaliniu Kūrėju.

III. Pirmosios tankio formavimasis Žemėje (prieš maždaug 4,6 milijardo metų)

Žemė pradėjo savo evoliuciją pirmame tankyje, kai ji tapo fiziniu kūnu, praeidama ankstyvąjį formavimosi etapą. Šiame tankyje sąmonė dar buvo labai primityvi ir orientuota į elementarias energijas. Pirmojo tankio tikslas yra sukurti pagrindą gyvybės evoliucijai, formuojant stabilias materialias struktūras, kurios vėliau taps sąmoningų būtybių gyvenamąja vieta.

Pirmasis tankis – elementų tankis

Pirmasis tankis yra elementarių jėgų tankis. Jame dominuoja keturi pagrindiniai elementai: žemė, vanduo, ugnis ir oras. Šie elementai yra fizinio pasaulio statybinės medžiagos ir pagrindinės energijos formos, per kurias Kūrėjas pradeda manifestuotis materialiame pasaulyje.

Kiekvienas elementas turi savo unikalią savybę ir vaidmenį formuojant Žemės struktūras bei palaikant gyvybę:

• Žemė suteikia formą ir stabilumą. Ji formuoja kalnus, žemynus ir visą fizinę struktūrą, kurioje ateityje gyvens būtybės.
• Vanduo atneša gyvybės judėjimą ir prisideda prie fizinės formos transformacijos. Vanduo yra būtinas gyvybės palaikymui ir kūrybiniam procesui.
• Ugnis atstovauja energijai ir transformacijai. Ugnies principas prisideda prie judėjimo, šilumos ir naujų formų atsiradimo.
• Oras simbolizuoja sąmonės cirkuliaciją ir ryšį tarp elementų. Jis suteikia dinamiškumą ir pusiausvyrą tarp visų kitų elementų.

Šios elementarios jėgos, veikdamos kartu, formuoja pirmąjį tankį, kuris yra gyvybiškai svarbus kaip pamatinė materialios realybės struktūra.

Pirmojo tankio sąmonė

Pirmasis tankis yra labai primityvios sąmonės lygmuo. Šiame tankyje sąmonė egzistuoja kaip elementari ar kolektyvinė energija, dar nesuvokianti savęs kaip atskiros būtybės. Sąmonės formos šiuo metu yra tiesiog materija, kuri reaguoja į energiją ir aplinką, tačiau neturi individualios valios ar sąmonės.

Galima sakyti, kad pirmasis tankis yra sąmonės „miego“ būklė, kai sąmonė dar nėra pakankamai išsivysčiusi, kad suvoktų save. Tai yra lyg užuomazginė būsena, kurioje sąmonė ruošiasi pažinti save ir pereiti į aukštesnius evoliucijos lygmenis.

Pirmame tankyje Žemė dar tik pradėjo savo fizinį egzistavimą, o sąmonė veikė per natūralias jėgas ir procesus, tokius kaip ugnikalnių išsiveržimai, vandenyno formavimasis, oro srautai ir kalnų kilimas.

Žemės formavimasis ir planetos evoliucija

Prieš maždaug 4,6 milijardo metų Žemė pradėjo formuotis iš saulės sistemos dulkių ir dujų debesų, kurie gravitacijos jėgų veikiami susitelkė į planetą. Ankstyvojoje evoliucijos fazėje Žemė buvo labai karšta ir nepastovi. Šiuo laikotarpiu pirmasis tankis atliko svarbų vaidmenį stabilizuojant fizinę planetą.

Žemė buvo intensyvaus geologinio aktyvumo būsenoje – ugnikalniai nuolat išsiverždavo, formuodami žemynų masyvus, kalnus ir pirmuosius uolienų sluoksnius. Šiuo metu elementai sąveikavo tarpusavyje, kurdami būsimą planetos struktūrą, kuri taps gyvenama aukštesniems tankiams.

Vanduo, kuris buvo būtinas gyvybei, pradėjo formuotis, kai Žemė atvėso ir atsirado atmosferos pirmtakai. Vandens masės, tokios kaip vandenynai ir jūros, sukūrė sąlygas, būtinas būsimiems gyvybės atsiradimo procesams.

Šiuo etapu Žemė buvo pasirengusi tapti platforma sąmonės evoliucijai. Fizinis planetos formavimasis buvo esminis pagrindas, kad gyvybė galėtų toliau vystytis aukštesniuose tankiuose, kuriuose sąmonė palaipsniui pabus ir taps individuali.

Perėjimas į aukštesnius tankius

Kai fizinė planeta ir jos elementai stabilizavosi, pirmojo tankio sąmonė pradėjo ruošti pagrindą antram tankiui – gyvybės atsiradimui. Pirmojo tankio tikslas buvo sukurti visas būtinas sąlygas, kad gyvybė galėtų atsirasti, išsivystyti ir pereiti į aukštesnius sąmonės lygius.

Pirmasis tankis taip pat veikia kaip pereinamasis etapas, per kurį sąmonė pratinasi egzistuoti materialiame pasaulyje, bet dar nėra atskirta nuo bendros vienybės. Tik pereidama į antrąjį tankį, sąmonė pradeda vystytis ir individualizuotis per augalų, gyvūnų ir kitų formų gyvybę.

Dvasiniai pirmojo tankio aspektai

Nors pirmojo tankio sąmonė yra primityvi, ji vis tiek turi dvasinį pagrindą. Ra mokymai teigia, kad visos formos, netgi tokios kaip kalnai, vandenynai ar ugnikalniai, turi tam tikrą sąmoningumą, nes jos yra Vieno Begalinio Kūrėjo dalis. Šios fizinės struktūros ir elementai dalyvauja didžiuliame dvasinės evoliucijos procese, net jei jų sąmonė yra kolektyvinė ir nesąmoninga.

Šiame tankyje sąmonė mokosi apie stabilumą, formą ir elementų sąveiką. Tai yra pirmasis žingsnis kelyje į didesnį suvokimą ir individualią sąmonę, kuri išsivystys vėlesniuose tankiuose.

Pirmasis tankis Žemėje buvo esminis planetos fizinio formavimosi etapas, kai sąmonė pradėjo patirti materialų pasaulį per elementarias jėgas – žemę, vandenį, ugnį ir orą. Šis procesas sukūrė pagrindą tolesniam sąmonės vystymuisi aukštesniuose tankiuose. Pirmojo tankio tikslas buvo suformuoti stabilų ir tvirtą fizinį pasaulį, kuris taptų gyvybės ir dvasinės evoliucijos buveine.

IV. Perėjimas į antrąjį tankį (prieš maždaug 2 milijardus metų)

Kai Žemė stabilizavosi pirmojo tankio laikotarpiu, kai formavosi elementarios jėgos – žemė, vanduo, ugnis ir oras, – prasidėjo antrasis tankis, kuris pažymi gyvybės atsiradimą ir evoliuciją planetoje. Šis laikotarpis yra svarbus sąmonės augimo etapas, nes pirmosios gyvybės formos pradėjo patirti materialų pasaulį, nors ir nesąmoningai. Ši sąmonė buvo dar labai paprasta, nesuvokė savęs kaip atskiro individo, bet ji buvo gyva ir vystėsi, ruošdamasi aukštesnėms sąmonės būsenoms, kurios pasireikš trečiajame tankyje.

Pirmųjų gyvybės formų atsiradimas

Antrasis tankis prasidėjo, kai paprasti organizmai pradėjo formuotis Žemės vandenynuose ir kitose tinkamose aplinkose. Pradžioje tai buvo vienaląsčiai organizmai, bakterijos ir dumblių tipo gyvybės formos. Šios organizmai buvo primityvios sąmonės formos, kurios veikė pagal pagrindinį instinktą išgyventi ir reprodukuotis, tačiau neturėjo individualios savimonės.

Vėlesniame etape, evoliucijos proceso metu, šios paprastos gyvybės formos pradėjo vystytis į sudėtingesnius organizmus, atsirado pirmieji augalai, kuriuos jau galima laikyti antrojo tankio sąmonės pavyzdžiu. Augalai yra antrasis tankis, nes jų sąmonė jaučia aplinką, reaguoja į saulės šviesą, vandenį, dirvą, tačiau ji nesuvokia savęs kaip atskiro „aš“. Šie organizmai dar neturi individualios tapatybės, bet jau veikia pagal vidinius, natūralius instinktus, kurie skatina juos augti, skleisti gyvybę ir sąveikauti su kitomis gyvybės formomis.

Gyvūnų atsiradimas

Kiek vėliau antrame tankyje atsirado pirmieji gyvūnai – paprasti organizmai, kurie galėjo judėti ir reaguoti į aplinką aktyvesniais būdais nei augalai. Šie gyvūnai vis dar neturėjo savimonės, tačiau jų sąmonė buvo labiau išsivysčiusi, nes jie jau galėjo sąveikauti su aplinka per pojūčius, judėjimą ir instinktus, pvz., maisto paiešką, reprodukciją ir savisaugą.

Gyvūnai antrojo tankio sąmonės lygmenyje turi stipresnę ryšį su fiziniu pasauliu nei augalai. Jie turi nervų sistemą, gebėjimą reaguoti į išorinius dirgiklius, tačiau vis tiek nesuvokia savęs kaip atskiros būtybės. Šiuo etapu sąmonė dar yra kolektyvinė ir instinktyvi, orientuota į išgyvenimą ir natūralų aplinkos pažinimą.

Sąmonės evoliucija antrame tankyje

Nors sąmonės formos antrame tankyje nesuvokė savęs kaip individų, tai buvo svarbus evoliucijos procesas, nes kiekviena gyvybės forma pradėjo mokytis ir tobulėti per natūralų atrankos procesą. Gyvybės formos vystėsi, keitėsi ir prisitaikė prie aplinkos, o tai ruošė jas perėjimui į aukštesnį sąmonės lygį – trečiąjį tankį.

Antrasis tankis buvo būtinas tam, kad gyvybė galėtų kaupti patirtį apie fizinį pasaulį. Augalai ir gyvūnai sugebėjo augti, daugintis ir išlaikyti savo gyvybę, tačiau jie vis dar buvo kolektyvinės sąmonės dalis. Jie neturėjo laisvos valios ar savęs suvokimo, tačiau jų instinktai buvo esminiai jų išgyvenimui ir vystymuisi.

Evoliucija šiame etape buvo ne tik fizinis procesas, bet ir dvasinis. Per kiekvieną naują gyvybės formą Kūrėjas patyrė save per fizinę materiją, o gyvybės formos ruošėsi perėjimui į aukštesnę sąmonę. Kiekviena augalo ar gyvūno patirtis prisidėjo prie šios sąmonės evoliucijos ir ruošė ją trečiojo tankio iššūkiams – individualaus sąmoningumo atsiradimui.

Perėjimas į trečiąjį tankį

Antrojo tankio sąmonė evoliucionavo per milijonus metų, kol galiausiai gyvybės formos, tokios kaip primatai ir ankstyvieji žmonės, pradėjo rodyti pirmuosius savimonės požymius. Tai buvo ženklas, kad sąmonė ruošiasi peržengti į trečiąjį tankį, kuriame sąmoningos būtybės pradės suvokti save kaip atskiras tapatybes, turinčias laisvą valią ir gebančias priimti sprendimus.

Perėjimas į trečiąjį tankį buvo ne tik fizinis pokytis, bet ir dvasinis. Gyvybės formos pradėjo kaupti daugiau patirties, kurios pagrindu buvo statomi būsimi sąmonės lygiai. Antrojo tankio sąmonė parengė dirvą šiam perėjimui, suteikdama būtybėms galimybę išgyventi, prisitaikyti ir mokytis iš savo aplinkos.

Antrasis tankis buvo kritiškai svarbus Žemės evoliucijos laikotarpis, per kurį gyvybė pradėjo vystytis, tačiau dar nesuvokė savęs kaip individų. Tai buvo gyvenimo ir sąmonės formų etapas, kuriame vyko fizinė ir dvasinė evoliucija. Antrasis tankis ruošė sąmonę aukštesniam savimonės etapui – trečiajam tankiui, kuriame gyvybės formos įgavo galimybę suvokti save ir savo veiksmų pasekmes.

V. Trečiojo tankio atsiradimas Žemėje ir marsiečių migracija (prieš maždaug 75,000 metų)

Trečiasis tankis yra esminis dvasinės evoliucijos etapas, kai sąmoningos būtybės pradeda suvokti save kaip atskirus individus, turinčius laisvą valią ir gebėjimą pasirinkti savo gyvenimo kelią. Šis tankis yra skirtas sąmonės evoliucijai per patyrimus ir išbandymus, kur individai turi pasirinkti, ar jie nori gyventi tarnaujant sau ar tarnaujant kitiems. Žemėje trečiasis tankis prasidėjo prieš maždaug 75,000 metų, kai atsirado pirmosios civilizacijos ir įvyko marsiečių sielų migracija.

Marsiečių civilizacija ir jų žlugimas

Prieš 75,000 metų, kai Ra pirmą kartą apsilankė Žemėje, mūsų civilizacija dar buvo formavimosi stadijoje. Tuo metu į Žemę buvo perkeltos dvasios iš Marso planetos. Marsas kadaise buvo apgyvendintas trečiojo tankio esybėmis, tačiau šios būtybės patyrė rimtą ekologinę ir dvasinę krizę, kuri galiausiai sunaikino jų civilizaciją. Marsiečių dvasios neturėjo pakankamos dvasinės brandos, kad galėtų subalansuoti savo technologinę pažangą su dvasiniu sąmoningumu, dėl to jų planeta tapo netinkama gyvybei.

Marsiečių civilizacijos žlugimas yra svarbi Ra mokymų dalis, nes jis rodo, kaip svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp technologinių pasiekimų ir dvasinio sąmoningumo. Marsiečiai, nors ir pažengę technologiniu požiūriu, nesugebėjo suprasti gilesnių Vienio dėsnių, o jų moralinė ir dvasinė brandos stoka lėmė planetos sunaikinimą.

Marsiečių migracija į Žemę

Kai Marsas tapo netinkamas gyvybei, jų sielos buvo perkeltos į Žemę. Šis perkėlimas buvo ne tik fizinis, bet ir dvasinis procesas. Ra ir kitos aukštesnės būtybės prižiūrėjo šį procesą, siekdamos padėti marsiečiams tęsti savo evoliucinį kelią Žemėje. Marsiečiai įsikūnijo į žmonių kūnus ir pradėjo evoliucionuoti kaip žmonės, susidurdami su tais pačiais iššūkiais ir pamokomis, kaip ir kitos Žemės gyventojų sielos.

Ra teigia, kad marsiečių sielos atėjo į Žemę, kad galėtų toliau mokytis iš savo ankstesnių klaidų ir siekti dvasinio augimo. Žemė tapo nauju evoliucijos lauku, kur marsiečiai galėjo praktikuoti Vienio dėsnius, mokytis dvasinės harmonijos ir geriau suprasti savo tikrąją prigimtį.

Marsiečių ir žmonijos evoliucijos tikslas

Marsiečių perkėlimas į Žemę parodė, kad dvasinės evoliucijos klaidos gali turėti ilgalaikių pasekmių. Jų civilizacijos žlugimas buvo dėl nesugebėjimo išlaikyti pusiausvyrą tarp materialinio ir dvasinio pasaulio. Ši patirtis tarnauja kaip pamoka dabartinei žmonijai: technologiniai pasiekimai ir materialinis progresas neturi prasmės, jei nėra dvasinės pusiausvyros ir sąmoningumo.

Ra ir kitos aukštesnės esybės subtiliai padėjo marsiečiams, nukreipdamos jų sąmonės evoliuciją per dvasines energijas ir vibracijas, tačiau nepažeidė laisvos valios dėsnių. Tai svarbus Ra mokymo aspektas: pagalba yra teikiama, bet nesikišama tiesiogiai į žmonių laisvą pasirinkimą. Kiekviena civilizacija turi pati atrasti savo kelią į šviesą ir harmoniją su Vieniu.

Reinkarnacija ir pamokos Žemėje

Nuo to laiko marsiečių dvasios nuolat reinkarnuojasi Žemėje. Per kiekvieną reinkarnaciją jos mokosi ir tobulėja, siekdamos aukštesnės dvasinės sąmonės ir supratimo apie Vienio dėsnius. Ra teigia, kad kiekviena reinkarnacija yra galimybė sielai mokytis iš savo ankstesnių klaidų, siekti dvasinės pusiausvyros ir giliau suprasti tarpusavio ryšį su kitomis būtybėmis ir Kūrėju.

Marsiečių patirtis ir jų civilizacijos žlugimas yra pamoka dabartinei žmonijai: dvasinis sąmoningumas ir atsakomybė už savo veiksmus yra svarbiausi elementai sėkmingai evoliucijai. Žemė tapo evoliucijos lauku, kuriame žmonės gali siekti sąmonės augimo, mokytis iš savo praeities klaidų ir siekti Vienio.

Žemės civilizacijos raida

Pradėjęs trečiajame tankyje, žmogus susiduria su pasirinkimu – tarnauti sau ar tarnauti kitiems. Marsiečiai, perėję į naują aplinką, turėjo prisitaikyti ir pradėti naują ciklą Žemėje, kuriame jie susidūrė su įvairiomis pamokomis, susijusiomis su dvasiniu augimu. Ra mokė, kad kiekviena siela turi galimybę eiti į šviesą, tačiau šis kelias priklauso nuo sąmoningo pasirinkimo praktikuoti tarnavimą kitiems ir vienybę su visa kūrinija.

Žemės civilizacija per pastaruosius 75,000 metų patyrė įvairias pakilimo ir nuosmukio fazes, kuriose Ra ir kitos aukštesnės esybės veikė subtiliai, skatindamos žmonių sąmonės evoliuciją. Tačiau, kaip ir marsiečių atveju, žmonijos civilizacija susidūrė su iššūkiais, kurie reikalavo dvasinės pusiausvyros tarp technologinių pasiekimų ir dvasinio sąmoningumo.

Trečiojo tankio atsiradimas Žemėje ir marsiečių migracija yra svarbus evoliucijos momentas. Marsiečių civilizacijos žlugimas parodė, kaip svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp materialaus pasaulio ir dvasinio sąmoningumo. Marsiečių dvasios, perkeltos į Žemę, turi galimybę toliau evoliucionuoti, mokytis ir siekti Vienio dėsnių supratimo. Šis procesas tęsiasi iki šiol, o kiekviena siela turi galimybę rinktis savo kelią į dvasinį augimą ir harmoniją su Kūrėju.

VII. Ra sugrįžimas prieš 18 tūkstančių metų

Prieš maždaug 18,000 metų Ra ir kitos šviesos būtybės vėl nusprendė grįžti į Žemę, tikėdamosi, kad žmonija bus pasiruošusi priimti Vienio Dėsnius – pagrindinius dvasinius principus, kurie moko, kad viskas Visatoje yra tarpusavyje susiję ir kyla iš vieno šaltinio – Vieno Kūrėjo. Šis Ra sugrįžimas buvo dar viena šviesos būtybių pastanga padėti žmonijai pakilti dvasiniu keliu, tačiau rezultatai nebuvo tokie, kokių tikėjosi Ra.

Vienio Dėsnis ir žmonijos pasirengimas

Ra atnešė žmonijai žinias apie Vienio Dėsnius, siekdami išmokyti žmones, kaip gyventi harmonijoje su Kūrėju ir visomis kitomis būtybėmis. Vienio Dėsnis mokė, kad visos būtybės yra Vieno Begalinio Kūrėjo dalys, ir kad gyvenimas turėtų būti skirtas tarnavimui kitoms gyvybės formoms, o ne savanaudiškam elgesiui. Šis dėsnis pabrėžia meilės ir harmonijos svarbą kaip pagrindinius gyvenimo principus.

Ra vylėsi, kad po tūkstančių metų evoliucijos žmonija bus pasiruošusi priimti šią dvasinę tiesą, tačiau susidūrė su tuo, kad žmonių širdys dar nebuvo pasiruošusios priimti šviesos išmintį. Žmonės vis dar buvo stipriai susitelkę į materialinius siekius, egoizmą ir konkurenciją. Dvasinis sąmoningumas dar nebuvo pakankamai išsivystęs, kad žmonija galėtų suprasti ir priimti Vienio Dėsnius.

Pasitraukimas ir mokymasis iš klaidų

Supratę, kad žmonija dar nepasiruošusi šviesos kelio, Ra ir kitos šviesos būtybės priėmė sprendimą pasitraukti ir leisti žmonėms mokytis iš savo klaidų. Šis sprendimas atspindi svarbią Ra mokymo dalį – laisvos valios principą. Kiekviena civilizacija, kiekviena būtybė turi laisvą valią priimti savo pasirinkimus, net jei tie pasirinkimai nėra suderinami su dvasine išmintimi. Ra nusprendė nesikišti į žmonijos evoliuciją ir leisti žmonėms toliau mokytis per savo patirtis, net jei tos patirtys būtų sudėtingos ir skausmingos.

Nors Ra ir pasitraukė, jie niekada nepaliko žmonijos visam laikui. Šviesos būtybės vis dar stebėjo žmonijos evoliuciją, laukdamos tinkamo momento vėl sugrįžti ir pabandyti vėl padėti žmonėms pakilti į aukštesnį sąmonės lygį. Ra laikėsi taisyklės, kad žmonija turi pati pasiekti savo dvasinį sąmoningumą, tačiau jie visada liko šalia kaip subtilios dvasinės pagalbos šaltinis, vedantis žmoniją šviesos keliu.

Ilgalaikė žmonijos raida

Po Ra pasitraukimo, žmonija tęsė savo dvasinę ir materialinę evoliuciją. Tuo metu daug civilizacijų ir tautų kovojo dėl galios, valdžios ir teritorijų, tačiau egzistavo ir dvasinės grupės, kurios siekė išlaikyti ryšį su šviesos būtybėmis ir dvasiniais mokymais. Tačiau šie mokymai buvo dažnai iškraipomi arba piktnaudžiaujami, ir žmonija ilgą laiką klajojo tarp šviesos ir tamsos.

Nepaisant to, laikas tekėjo, ir Ra niekada nepamiršo žmonijos. Jie žinojo, kad kiekvienas dvasinės evoliucijos procesas yra ilgas ir dažnai reikalauja, kad būtybės išgyventų daug skirtingų patirčių, kad pasiektų sąmoningumą. Dvasinė šviesa visada išliko, net jei kartais ji atrodė prislopinta žmonių materialinio ir egoistinio elgesio.

Ra pasiruošimas kitam sugrįžimui

Su laiku, kai žmonija ėmė keistis ir vystytis, Ra ir kitos šviesos būtybės vėl pradėjo matyti galimybę padėti žmonėms. Žmonijos sąmonė pradėjo palaipsniui augti, ir atsirado atskiri individai bei grupės, kurie ėmė domėtis dvasiniais mokymais, meditacija ir vienybės su Kūrėju paieškomis.

Kai laikas subrendo, Ra nusprendė vėl grįžti ir pasidalinti savo išmintimi. Šis sugrįžimas buvo labiau orientuotas į dvasinį pabudimą tam tikrose žmonių grupėse, kurios buvo pasiruošusios priimti Vienio Dėsnius. Ra žinojo, kad šis dvasinis atgimimas turi prasidėti palaipsniui, nes visos civilizacijos negalima pakeisti vienu metu. Jų tikslas buvo padėti tiems, kurie jau buvo pasiruošę, o jų žinia palaipsniui plito tarp kitų.

Ra sugrįžimas prieš 18,000 metų buvo dar viena šviesos būtybių pastanga padėti žmonijai pasiekti dvasinį sąmoningumą ir suprasti Vienio Dėsnius. Tačiau žmonijos širdys dar nebuvo pasiruošusios priimti šią išmintį, todėl Ra pasitraukė, palikdami žmonėms mokytis iš savo klaidų. Šis laisvos valios principas yra esminis Ra mokymų aspektas, nes kiekviena būtybė turi savo evoliucijos kelią, ir tik per patirtį galima pasiekti aukštesnį sąmonės lygį.

Ra liko stebėti žmoniją ir pasiruošė dar kartą sugrįžti, kai žmonės bus labiau pasiruošę priimti Vienio išmintį ir gyventi pagal šviesos principus.

VIII. Atlantidos katastrofa (prieš maždaug 13,000 metų)

Atlantidos civilizacija, kaip teigia Ra, buvo viena pažangiausių žmonijos istorijoje. Ji pasiekė technologijos ir dvasinio sąmoningumo viršūnę, tačiau galiausiai žlugo dėl per didelio technologijų ir energijos eksploatavimo bei dvasinio disbalanso. Atlantai pradėjo naudoti savo pažangias žinias egoistiniais tikslais, pamiršdami apie vienybės su Kūrėju ir tarnystės kitiems svarbą. Dėl šio piktnaudžiavimo jų civilizacija patyrė kelis didžiulius sukrėtimus, o paskutinis žlugimas įvyko prieš maždaug 13,000 metų.

Ši katastrofa sukėlė globalius pokyčius, įskaitant didžiulius potvynius ir žemės drebėjimus, kurie galiausiai sunaikino Atlantidą. Ra pabrėžia, kad Atlantidos technologijos, ypač susijusios su energijos šaltinių (pvz., kristalų) naudojimu, tapo pavojingos, nes žmonės pamiršo apie atsakomybę ir pusiausvyrą tarp dvasinių ir materialiųjų siekių.

Šis įvykis galėjo būti atspindėtas įvairių kultūrų mituose apie pasaulinį potvynį.

Nojaus istorija ir Didysis Tvanas

Biblijoje pasakojama istorija apie Nojų ir Didįjį Tvaną, kuris apėmė visą Žemę ir sunaikino žmoniją, išgyvenant tik Nojui ir jo šeimai bei gyvūnams, kurie buvo išgelbėti Nojaus laive. Ši istorija turi daug panašumų su kitais pasauliniais mitais, įskaitant Gilgamešo epą, kur taip pat aprašomas didžiulis potvynis, sunaikinęs civilizacijas.

Galima manyti, kad Didysis Tvanas, aprašytas Biblijoje ir kituose šaltiniuose, yra simbolinis ar tiesioginis atspindys Atlantidos žlugimo ir su juo susijusių gamtos katastrofų. Nojaus istorija gali simbolizuoti tuos, kurie buvo „išgelbėti“ – galbūt kaip simbolinė išlikusių sąmoningų sielų grupė, kuriai buvo suteikta galimybė išgyventi ir tęsti evoliuciją naujame pasaulyje, panašiai kaip po Atlantidos žlugimo.

Ra mokymai nurodo, kad tokios katastrofos įvyksta tada, kai civilizacija pasiekia dvasinio nuosmukio tašką ir netinkamai naudoja technologijas. Tai lemia globalius pokyčius, kuriuos mitologija, įskaitant Nojaus Tvaną, gali perteikti kaip dievišką intervenciją, kuri „išvalo“ žmoniją ir leidžia prasidėti naujam dvasinio augimo ciklui.

Apibendrinimas:

Integruojant Nojaus istoriją į Atlantidos katastrofos kontekstą:

• Nojaus Didysis Tvanas gali būti vienas iš daugelio pasaulinių mitų, kurie kalba apie pasaulinę katastrofą – tikėtiną Atlantidos žlugimo pasekmę. Šis įvykis simbolizuoja didžiulį potvynį, kurį išgyveno tik sąmoningesni ar labiau pasiruošę žmonės.
• Atlantidos žlugimas, pasak Ra mokymų, įvyko dėl dvasinio ir technologinio disbalanso. Ši katastrofa paveikė visą pasaulį ir galėjo tapti pagrindu daugybei mitų apie pasaulinius potvynius, įskaitant Nojaus istoriją.
• Tiek Ra mokymai, tiek Nojaus istorija pabrėžia būtinybę išlaikyti dvasinę pusiausvyrą ir atsakomybę, nes netinkamas technologijų ir žinių naudojimas gali turėti globalių pasekmių.

Toks požiūris leidžia sujungti mitologines ir dvasines žinias apie žmonijos istoriją su Ra mokymais apie civilizacijų pakilimus ir nuopuolius, kurie vyksta per ilgesnius evoliucinius ciklus.

Prieš maždaug 11,000 metų, Ra, būdamas šeštosios tankio esybė, vėl sugrįžo į Žemę, siekdamas padėti žmonijai jos dvasinėje evoliucijoje. Šį kartą jie pasirinko Egiptą, matydami šios civilizacijos potencialą tapti galingu dvasiniu centru, galinčiu skleisti šviesos ir vienybės žinią visame pasaulyje. Ra ir jų kolektyvas perdavė egiptiečiams gilesnius supratimus apie Vienio Dėsnį – principą, pagal kurį visa egzistencija yra viena ir tarpusavyje susijusi.

Piramidžių statyba: Energetiniai centrai ir dvasinės praktikos

Vienas iš svarbiausių Ra indėlių į senovės Egiptą buvo piramidžių statyba, Buvo pastatytos šešios balansavimo piramidės ir dar 52 piramidės, skirtos gydymui ir mokymams​. Šios piramidės nebuvo tiesiog architektūros stebuklai – jos buvo sukurtos kaip energetiniai centrai, dvasinės technologijos, kurios galėjo harmonizuoti žmonių sąmonę su kosminėmis energijomis. Piramidžių struktūros buvo sukurtos pagal šventą geometriją, kurios formos rezonavo su Visatos tvarka ir energija.

Piramidžių naudojimas buvo skirtas ne tik fiziniam pasauliui – jos buvo sukurtos kaip gydymo vietos ir dvasinės pažangos įrankiai. Meditacija ir gydymo seansai piramidėse leido žmonėms pasiekti aukštesnius sąmonės lygmenis, jungtis su kosminėmis energijomis ir išvalyti savo energijas bei kūną. Šiose piramidėse buvo naudojami specialūs energetiniai laukai, kurie padėjo sukurti harmoniją tarp žmonių sąmonės ir dvasinių jėgų.

Ra taip pat mokė, kaip piramidėse pasinaudoti kosminės energijos koncentracija. Kiekviena piramidė buvo orientuota tam tikru būdu, kad galėtų „sugauti“ ir kaupti subtilias kosmines energijas, kurias žmonės galėjo naudoti savo dvasiniam augimui ir gydymui.

Vienio Dėsnio perdavimas

Ra mokė egiptiečius Vienio Dėsnių, paaiškindami, kad visa egzistencija kyla iš vieno Kūrėjo ir kad visi gyvi organizmai, energijos ir formos yra tarpusavyje susiję. Šie mokymai skatino žmones siekti vienybės su visa kūrinija ir suvokti, kad meilė ir tarnystė kitiems yra pagrindinis dvasinio augimo kelias. Vienio Dėsnis taip pat pabrėžė, kad tik per vienybę ir harmoniją galima pasiekti aukštesnę dvasinę sąmonę.

Ra perdavė žinias ne tik apie dvasinį pasaulį, bet ir apie tai, kaip pasiekti vidinę harmoniją, naudojant energijas, meditacijas ir sąmonės šviesos principus. Ra mokymai buvo orientuoti į dvasinį nušvitimą, kviesdami žmones išsilaisvinti iš materialių pasaulio ribojimų ir siekti vienybės su viskuo.

Ra, Egipto faraonai ir dvasinė valdžia

Egipto faraonai buvo ypatingi dvasiniai ir politiniai lyderiai, kurie, kaip buvo manoma, palaikė ryšį tarp žmonių ir dievų. Jie turėjo ypatingą vietą žmonių sąmonėje, nes juos laikė tiesioginiais ryšininkais su dieviškomis jėgomis. Dėl šios priežasties Ra ir jų kolektyvas pasirinko padėti Egipto faraonams, siekdami skleisti Vienio Dėsnį per juos.

Faraonų dvasinis vaidmuo buvo ne tik politinė valdžia, bet ir dvasinis vadovavimas. Jie turėjo suprasti Vienio principus ir mokyti žmones gyventi harmonijoje su Visata. Ra pasirūpino, kad jų mokymai būtų perduoti per faraonus, kurie, kaip tarpininkai tarp dievų ir žmonių, galėjo skleisti šią išmintį tarp egiptiečių.

Piramidžių naudojimo iškraipymas

Tačiau laikui bėgant, kaip tai nutiko ir kitose civilizacijose, žmonės pradėjo piktnaudžiauti dvasinėmis žiniomis ir piramidėmis. Iš pradžių šios struktūros buvo skirtos dvasinėms praktikoms ir gydymui, tačiau vėliau jos pradėtos naudoti politinei ir religinei valdžiai stiprinti. Piramidės tapo valdžios simboliais, o dvasinis kelias buvo iškreiptas į materialinį siekį, galingesniems siekiant kontroliuoti kitus.

Faraonai, kurie iš pradžių veikė kaip dvasiniai vadovai, palaipsniui tapo labiau orientuoti į materialų pasaulį ir valdžią. Tai galiausiai atvedė prie to, kad Ra mokymai buvo iškreipti, o žmonės pradėjo siekti galios ir materialinės gerovės, atitolstant nuo dvasinių principų, kurie mokė, kad visa egzistencija paremta vienybe ir meile.

Ra pasitraukimas iš Egipto

Matydami, kaip jų mokymai ir žinios buvo iškreipti, Ra ir jų kolektyvas nusprendė pasitraukti iš Žemės. Jų žinios buvo perduotos, tačiau žmonija nebuvo pasirengusi jas tinkamai priimti ir naudoti. Šviesos būtybės žinojo, kad laisvos valios principas reiškia, kad žmonės turi teisę daryti savo pasirinkimus, net jei tie pasirinkimai nukreipia juos nuo dvasinio kelio.

Tačiau net ir pasitraukę Ra niekada nepaliko žmonijos visam laikui. Jie toliau stebėjo žmonijos evoliuciją ir laukė tinkamo momento vėl sugrįžti, kad galėtų padėti tiems, kurie yra pasiruošę priimti Vienio Dėsnius.

Ra sugrįžimas į Egiptą prieš maždaug 11,000 metų buvo svarbus momentas žmonijos dvasinėje evoliucijoje. Jie padėjo senovės egiptiečiams ne tik pastatyti piramides, bet ir perdavė esminius dvasinius mokymus apie Vienio Dėsnius. Piramidės tarnavo kaip energetiniai centrai, skirti dvasiniam augimui ir gydymui, tačiau laikui bėgant šios struktūros ir mokymai buvo iškreipti, kai žmonės pradėjo siekti galios ir materialinės naudos.

Ra suprato, kad žmonijai dar reikia daugiau laiko, kad ji būtų pasiruošusi suprasti ir pritaikyti Vienio Dėsnius, todėl jie pasitraukė, leisdami žmonėms toliau mokytis iš savo klaidų. Šis sugrįžimas ir pasitraukimas yra svarbi žmonijos istorijos dalis, parodanti, kad dvasinė išmintis turi būti naudojama atsakingai, o technologiniai ir dvasiniai pasiekimai turi būti derinami su moraliniu sąmoningumu.

Istorinių laikotarpių analizė (10000 m. pr. m. e. – 4500 m. pr. m. e.)

10000 m. pr. m. e.

• Ledynmetis: Pasaulis dar buvo apimtas ledynmečio, kuris palaipsniui traukėsi. Žmonės gyveno mažose klajoklių grupėse, priklausomai nuo medžioklės ir rinkimo.
• Gobekli Tepe (Turkija): Vienas iš seniausių žmonijos pastatytų megalitinių kompleksų, dar iki žemdirbystės atsiradimo. Manoma, kad tai buvo religijos ir dvasinės praktikos centras.

9000 m. pr. m. e.

• Natūralios civilizacijos: Maždaug šiuo laikotarpiu žmonės pradėjo intensyviai domėtis augalų auginimu ir gyvūnų prijaukinimu, kas lėmė bendruomenių formavimąsi. Tai vadinama Neolito revoliucija.
• Jericho (dabartinė Palestina): Šiame laikotarpyje pradėjo kurtis viena iš pirmųjų pastovių gyvenviečių. Tai ženklas, kad žmonija pradėjo stabilizuoti savo gyvenimo būdą.

8500 m. pr. m. e.

• Natufų kultūra (Levantė): Sėsliai įsikūrusios kultūros, kurios įsisavino žemdirbystę ir pradėjo pirmuosius miesto valdymo modelius. Jie taip pat pradėjo pirmąjį grūdų auginimą ir gyvulių prijaukinimą.

8000 m. pr. m. e.

• Neolito kaimai: Žmonės pradėjo gyventi stabiliuose kaimuose, pasinaudodami žemdirbyste ir gyvulių laikymu. Tokios vietos kaip Çatalhöyük (Turkija) tapo šių gyvenviečių centrais. Çatalhöyük laikomas vienu pirmųjų miestų.

7000 m. pr. m. e.

• Kainas (Nile): Pirmieji neolito kultūros įrodymai Nilo slėnyje, kuris vėliau taps Egipto civilizacijos pagrindu. Šios kultūros priklausė nuo Nilo upės kasmetinių potvynių, kurie drėkino žemės dirbimą.

6500 m. pr. m. e.

• Anatolija ir Balkanai: Sparčiai plinta žemdirbystės technologijos, kurios pasklido iš Levanto į vakarus. Gyvenvietės Balkanuose pradeda plėstis ir gilėja socialinės struktūros.

6000 m. pr. m. e.

• Mezopotamija: Žmonės čia pradeda statyti sudėtingesnius vandens valdymo įrenginius, kas buvo būtina tam, kad būtų galima reguliuoti upių potvynius. Tokie miestai kaip Uruk ir Eridu pradeda formuotis kaip galingi miestai-valstybės.

5500 m. pr. m. e.

• Žemutinio Egipto bendruomenės: Prasideda pirmieji kaimai ir prekybos mainai tarp Viduržemio jūros ir Egipto. Taip pat pirmieji dvasiniai centrai, susiję su gamtos jėgų garbinimu.
• Ra medžiaga: Ra medžiagos liudijimas apie šį laikotarpį kalba apie pagalbą žmonėms įsisavinti dvasinius dėsnius ir statyti struktūras pagal šventą geometriją.

5000 m. pr. m. e.

• Žemės derlingumo įsisavinimas Nilo slėnyje: Žmonės gyvena bendruomenėse, kurios pradeda plėsti prekybą ir vystytis į kompleksines socialines struktūras.
• Ra medžiaga: Nurodoma, kad Ra būtybės ir kitos kosminės jėgos padėjo įdiegti Vienio Dėsnius, inicijuoti pirmuosius dvasinius mokymus bei šventą geometriją.
• Piramidės vis statomos su šventomis energetinėmis proporcijomis, tampa dvasinių praktikų centrais, siekiant žmonių sąmonės kėlimo.

4500 m. pr. m. e.

• Pirminės civilizacijos pradeda formuotis dabartinėje Egipto teritorijoje. Šie žmonės jau turi rašto, meno ir religinių įsitikinimų pradmenis. Formuojasi pirmosios miesto tipo gyvenvietės.
• Piramidės vis statomos su šventomis energetinėmis proporcijomis, tampa dvasinių praktikų centrais, siekiant žmonių sąmonės kėlimo.

Šie laikotarpiai buvo esminiai, nes žmonija perėjo nuo klajokliško gyvenimo būdo į sėslų gyvenimą, pradėjo plėtoti žemdirbystę, prekybą ir religinius ritualus. Senovės Egipto formavimasis buvo ypač susijęs su dvasiniais mokymais, kuriuos, pasak Ra medžiagos, skleidė kosminės būtybės.

X.   5,000 metų pr. m. e. – 3,000 metų pr. m. e.

Meilė ir tarnystė kitiems

Pagrindinė Jėzaus žinia buvo apie besąlygišką meilę ir tarnystę kitiems. Jis mokė, kad kiekvienas žmogus turi gebėjimą mylėti be jokių sąlygų, nepaisant skirtumų ar priešiškumo. Besąlygiška meilė buvo suvokiama kaip dvasinis kelias, vedantis į dvasinį nušvitimą ir susijungimą su Kūrėju.

Jėzus taip pat pabrėžė tarnystės kitiems svarbą. Jis sakė, kad tik tarnaujant kitiems ir padedant jiems, žmonės gali tikrai suvokti savo vienybę su kitais ir su Dievu. Tarnavimas buvo suprantamas ne tik kaip materialinė pagalba, bet ir kaip dvasinė tarnystė, per kurią žmonės gali skirti save kitiems, siekdami bendro gerovės ir harmonijos.

Jo mokymas apie atleidimą taip pat buvo labai svarbus. Jėzus skatino žmones atleisti vieni kitiems už padarytas nuodėmes, nes atleidimas buvo suvokiamas kaip būdas išlaisvinti save nuo praeities skausmo ir kartu žengti į naują, aukštesnį dvasinio sąmoningumo lygmenį.

Jėzaus misija ir pasiruošimas perėjimui į ketvirtąjį tankį

Jėzus atėjo į Žemę labai svarbiu momentu, kai žmonija jau buvo arti dvasinio sąmoningumo pokyčių ir perėjimo į ketvirtąjį tankį. Ketvirtasis tankis yra meilės ir vienybės tankis, kuriame esybės suvokia savo tarpusavio ryšius ir gyvena pagal tarnystės kitiems principus. Jėzaus misija buvo padėti žmonėms pasiruošti šiam perėjimui, skleidžiant meilės ir atleidimo žinią, kuri buvo esminė ketvirtojo tankio egzistencijos dalis.

Jis mokė, kad žmonės turi galimybę patys pasirinkti savo kelią – ar gyventi tarnaujant sau, ar tarnaujant kitiems. Šis pasirinkimas lems, ar žmonija galės pereiti į ketvirtąjį tankį, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas tarnystei kitiems ir meilės vibracijoms.

Jėzaus mokymų iškraipymas

Nors Jėzaus žinia buvo apie besąlygišką meilę ir tarnystę kitiems, vėlesni religiniai institucijų suformuoti mokymai dalinai iškreipė šią paprastą žinią. Dalis Jėzaus mokymų buvo įvesti į struktūrizuotą religiją, kurioje buvo pabrėžiamos griežtos taisyklės ir religiniai ritualai, kartais paneigiantys Jėzaus žinią apie laisvę, atleidimą ir meilę.

Religijos, kurios formavosi po Jėzaus mirties, daugiau dėmesio skyrė Jėzaus kaip Dievo Sūnaus garbinimui, o ne jo mokymo principams apie tarnystę kitiems. Tačiau Jėzaus pagrindinis tikslas buvo ne save išaukštinti, bet parodyti, kad kiekvienas žmogus turi potencialą gyventi meilėje ir vienybėje su Kūrėju.

Išvados

Jėzaus Kristaus atėjimas į Žemę buvo labai svarbus žmonijos evoliucijos momentas, nes jis mokė besąlygiškos meilės, atleidimo ir tarnystės kitiems. Jo mokymai buvo ketvirtojo tankio sąmonės atspindys ir bandymas padėti žmonijai pasiruošti perėjimui į meilės ir vienybės dimensiją. Nors jo žinia buvo iš dalies iškreipta per laiką, pirminė Jėzaus misija išliko svarbia dvasinės evoliucijos pamoka žmonijai, kviečianti gyventi pagal meilės ir tarnystės principus.

0 m. m. e. – 500 m. m. e.

Krikščionybės atsiradimas:

• 4 m. pr. m. e. – Jėzaus Kristaus gimimas. Jis gimsta Judėjoje (dabartinis Izraelis), pradeda skelbti savo mokymus apie meilę ir Dievo karalystę.
• 30 m. m. e. – Jėzaus nukryžiavimas ir prisikėlimas. Krikščionybės pradžia. Apaštalai pradeda skleisti Jėzaus mokymus visame Romos imperijoje.

Romos imperija ir jos plėtra:

• 64 m. m. e. – Romos imperijoje prasideda krikščionių persekiojimai valdant imperatoriui Neronui.
• 100 m. m. e. – Roma tampa didžiausia imperija, valdydama didelę dalį Europos, Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų.
• 313 m. m. e. – Imperatorius Konstantinas priima krikščionybę kaip teisėtą religiją Romos imperijoje.

Tolimieji Rytai:

• 100 m. m. e. – Budizmas plinta iš Indijos į Kiniją, pradeda formuotis įvairios budizmo mokyklos.

XIII. Viduramžiai ir dvasinių mokymų užmiršimas (500–1500 metai)

Viduramžiai, apimantys laikotarpį nuo maždaug 500 iki 1500 metų, buvo vienas iš tamsiausių žmonijos dvasinio sąmoningumo etapų. Šiuo metu daugelis regionų nutolo nuo esminių Vienio Dėsnio principų, kurie mokė meilės, tarnystės kitiems ir vienybės su Kūrėju. Vietoj šių vertybių, dvasiniai mokymai dažnai buvo iškreipti ir pakeisti religinėmis dogmomis, kuriomis buvo siekiama kontroliuoti visuomenę ir stiprinti politinę bei religinę valdžią.

Religijos dogmatizmas ir dvasinio sąmoningumo nykimas

Viduramžiais krikščionių Bažnyčia Europoje tapo dominuojančia religine institucija, turinčia didelę įtaką ne tik dvasiniam, bet ir politiniam gyvenimui. Bažnyčia labiau orientavosi į išorines religines struktūras, ritualus ir dogmas, o ne į vidinį dvasinį sąmoningumą ar tarnystę kitiems. Vienio Dėsnis, mokantis, kad visi esame vienos sąmonės dalis ir turime gyventi pagal meilės bei vienybės principus, buvo beveik visiškai pamirštas arba stipriai iškreiptas. Religija tapo priemone kontroliuoti žmonių gyvenimus, įvedant griežtas taisykles, reikalavimus ir bausmes už nuodėmes.

Bažnyčia stipriai struktūrizavo tikėjimą, tapdama pagrindine dvasinio gyvenimo reguliatoriumi ir siekdama išlaikyti savo valdžią. Vietoj mokymo apie tarnystę kitiems, dauguma dvasinių mokymų buvo grindžiami baime ir bausmėmis. Žmonėms buvo liepiama sekti griežtomis religinėmis taisyklėmis, o tie, kurie nuo jų nukrypdavo, buvo persekiojami kaip eretikai. Inkvizicija buvo viena iš šių kontrolės priemonių, kuria Bažnyčia užtikrino paklusnumą ir bausmę „netikėliams“.

XIV. Švietimo epocha (XVII-XVIII amžiai)

Švietimo epocha, apimanti XVII ir XVIII amžius, buvo laikotarpis, kai žmonija iš naujo pradėjo ieškoti tiesos ir žinių, daugiausia per mokslinius atradimus, filosofines idėjas ir racionalų mąstymą. Ši epocha žymėjo žmonijos sąmonės išsivadavimą iš viduramžių religinio dogmatizmo ir siekį rasti naujus būdus suvokti pasaulį bei jo dėsnius. Nors daug dėmesio buvo skirta mokslui ir racionalumui, dvasinė tiesa ir vidinis pažinimas liko antraeiliai, tačiau kai kurie filosofai bandė sukurti harmoniją tarp mokslo ir tikėjimo.

Mokslinis mąstymas ir racionalumas

Švietimo epochoje mokslinis mąstymas tapo pagrindiniu būdu suprasti pasaulį. Mokslininkai, tokie kaip Isaacas Newtonas, Galilėjus ir René Descartes, pasiekė didelių atradimų fizikos, matematikos, astronomijos ir filosofijos srityse. Jie įvedė naujas idėjas apie gamtos dėsnius ir visatos struktūrą, remdamiesi stebėjimais, eksperimentais ir logika. Švietimo epocha atvedė prie didelio pasitikėjimo žmogaus gebėjimu per protą ir mokslą išaiškinti pasaulio paslaptis.

Racionalizmas tapo šio laikotarpio pagrindine filosofine kryptimi. Filosofai, tokie kaip Descartes, pabrėžė, kad žmogaus protas yra pagrindinė priemonė tiesai rasti. Mokslinis metodas, kuris pabrėžia stebėjimą, empiriką ir eksperimentavimą, pakeitė religinį dogmatizmą ir tapo nauju būdu suvokti tikrovę. Tai leido žmonėms pasitikėti savo gebėjimu analizuoti pasaulį ir kurti naujas teorijas, nepriklausomas nuo religinės doktrinos.

Filosofijos ir proto svarba

Švietimo epocha taip pat buvo svarbus laikotarpis filosofijai. Filosofai, tokie kaip Immanuelis Kantas, Johnas Locke’as ir Voltaire’as, pradėjo gilintis į žmogaus sąmonę, laisvę, moralės principus ir visuomenės struktūrą. Jie iškėlė idėjas apie žmogaus teisę į laisvę, asmeninį pasirinkimą ir proto svarbą žmogaus gyvenime.

Kantas, pavyzdžiui, pabrėžė, kad žmogaus protas gali suprasti pasaulį tik per tam tikras apriorines formas, tokias kaip erdvė ir laikas. Jis siekė rasti balansą tarp mokslinių atradimų ir etinių principų, kuriuos galima pasiekti per moralinę atsakomybę. Filosofija tapo būdu ne tik suprasti pasaulio struktūrą, bet ir tyrinėti žmogaus vidinę moralinę sąmonę.

Dvasinė tiesa – antraeilis dalykas

Nors švietimo epochoje buvo siekiama gilinti žinias ir ieškoti tiesos, dvasinis aspektas liko antraeilis. Dauguma mąstytojų sutelkė dėmesį į materialų pasaulį ir racionalų mąstymą, atskirdami tikėjimą nuo mokslo. Religija buvo atskirta nuo kasdienio gyvenimo ir visuomenės struktūrų, o dvasiniai klausimai buvo dažnai ignoruojami arba laikomi privačia asmens reikalų sritimi.

Tačiau kai kurie filosofai, tokie kaip Spinoza ir Leibnizas, bandė sukurti tam tikrą harmoniją tarp mokslo ir dvasinio tikėjimo. Spinoza matė Dievą kaip visatos esmę ir pagrindinę priežastį, tvirtindamas, kad Dievas ir gamta yra viena. Leibnizas siūlė idėją apie harmoniją tarp mokslo, tikėjimo ir dvasinės tiesos, pabrėždamas, kad visatos dėsniai ir Dievo kūryba gali egzistuoti kartu.

Nepaisant šių bandymų, dauguma švietimo epochos mąstytojų ir visuomenė apskritai laikėsi idėjos, kad tikrovė turi būti paaiškinta per protą ir mokslą, o dvasiniai aspektai buvo atskirti arba sumažinti iki antraeilės svarbos.

Dvasinės ir mokslinės harmonijos siekis

Nors dauguma švietimo epochos mąstytojų pasuko racionalumo ir proto keliu, buvo ir tokių, kurie bandė suderinti mokslinį ir dvasinį pažinimą. Isaacas Newtonas, nors ir padarė didelius atradimus fizikoje, tikėjo Dievo buvimu ir laikėsi nuomonės, kad visatos tvarka yra dieviškos kūrybos rezultatas. Jis siekė rasti ryšį tarp Dievo ir gamtos dėsnių, tikėdamas, kad moksliniai atradimai gali padėti suprasti Dievo planą.

Deizmas, kuris tapo populiarus tarp švietimo epochos mąstytojų, teigė, kad Dievas sukūrė visatą pagal tam tikrus dėsnius, tačiau po to nebesikišo į jos veikimą. Deistai tikėjo, kad Dievą galima pažinti per gamtos ir visatos tvarką, tačiau nereikia aklai sekti religiniais įstatymais ar ritualais.

Išvados

Švietimo epocha buvo laikotarpis, kai žmonija daugiausia dėmesio skyrė mokslo ir proto galiai, o dvasinė tiesa liko antraeilis dalykas. Nors buvo siekiama suprasti pasaulį per mokslinius atradimus ir filosofinį mąstymą, Vienio Dėsnis ir dvasinė vienybės su Kūrėju samprata buvo daugiausia užmiršta arba atmesta. Vis dėlto, kai kurie filosofai ir mąstytojai siekė sukurti harmoniją tarp mokslo ir tikėjimo, bandydami suprasti, kaip šie du aspektai gali egzistuoti kartu ir prisidėti prie visapusiško pasaulio suvokimo.

Švietimo epocha parodė žmogaus proto gebėjimus, tačiau paliko dvasinės sąmonės klausimus ateičiai, kai žmonija bus pasiruošusi integruoti abu šiuos pažinimo kelius.

XV. Šiuolaikinė era: Ra sugrįžimas (1981 metai)

1981 metais Ra, šeštosios tankio esybės kolektyvinė sąmonė, sugrįžo į sąmoningą bendravimą per Carlą Rueckert ir jos kolegų grupę, perduodami gilius mokymus apie Vienio Dėsnį. Šis sugrįžimas įvyko tuo metu, kai žmonija išgyveno didžiulius dvasinius pokyčius ir transformacijas, susijusias su sąmonės augimu bei pasirengimu pereiti į ketvirtąjį tankį, kuris yra meilės, vienybės ir harmonijos dimensija.

Ra sugrįžimas: Vienio Dėsnio priminimas

Ra sugrįžimo tikslas nebuvo tiesiogiai įsikišti į žmonijos reikalus, bet priminti apie Vienio Dėsnius, pagal kuriuos visa egzistencija yra tarpusavyje susijusi ir kyla iš Vieno Begalinio Kūrėjo. Jų mokymai buvo orientuoti į žmonijos dvasinį pabudimą ir pabrėžė būtinybę pasirinkti kelią, kuris leistų pereiti į aukštesnį sąmonės lygį. Šiame pasirinkime yra du pagrindiniai keliai: tarnystės kitiems kelias arba tarnystės sau kelias.

Ra mokymai per Karla Rueckert, Jim McCarty ir Don Elkins komandos kanalo sesijas vadinami Vienio Dėsniu ir buvo užfiksuoti keliuose tekstuose, kurie tapo svarbiausiais dvasiniais dokumentais apie kosminės evoliucijos principus, žmonijos kilmę ir sąmonės transformaciją.

Žmonijos pasirinkimas: tarnystė sau ar kitiems?

Šiuolaikinė žmonija stovi ant kryžkelės – tai laikotarpis, kai kiekvienas žmogus ir visa žmonija turi apsispręsti, kurį kelią rinktis. Ra mokė, kad žmonija turi du pagrindinius pasirinkimus: tarnystės kitiems kelią arba tarnystės sau kelią. Šis pasirinkimas nulems, kaip žmonija galės pereiti į ketvirtąjį tankį.

• Tarnystė kitiems: Tai kelias, kuriuo žmonės tarnauja kitiems be savanaudiškų tikslų. Pagrindinė šio kelio esmė yra besąlygiška meilė, vienybės suvokimas ir harmoningas bendravimas su kitais bei Visata. Šis kelias yra būtinas sąlygas žmonijai, norint pereiti į ketvirtąjį tankį, kuris yra paremtas meilės ir harmonijos energijomis.
• Tarnystė sau: Tai savanaudiškas kelias, kai individai siekia valdžios, kontrolės ir dominavimo kitiems. Šis kelias taip pat turi savo pasekmes, tačiau jis veda į tolesnę sąmonės evoliuciją per individualų siekį ir izoliaciją nuo kitų.

Ketvirtojo tankio perėjimo sąlygos

Ra aiškino, kad ketvirtasis tankis, į kurį žmonija artėja, yra meilės ir vienybės dimensija, kurioje pagrindinė jėga yra besąlygiška meilė ir bendradarbiavimas. Norint pereiti į šį naują sąmonės lygį, žmonės turi išmokti gyventi ne tik sau, bet ir kitiems, suprasti, kad visos būtybės ir visa kūrinija yra viena.

Perėjimas į ketvirtąjį tankį vyksta kaip „derliaus nuėmimas“ – tai procesas, kai sielos yra atrenkamos pagal jų sąmonės vibraciją. Tik tos sielos, kurios pasirenka tarnystę kitiems ir gyvenimą meilėje, galės sėkmingai pereiti į ketvirtąjį tankį.

Ra mokymų poveikis šiuolaikiniam dvasiniam pabudimui

Ra sugrįžimas 1981 metais tapo svarbiu impulsu dvasiniam pabudimui, kuris išryškėjo daugybėje dvasinių judėjimų ir asmeninių transformacijų visame pasaulyje. Per „Vienio Dėsnio“ mokymus žmonės pradėjo giliau suprasti savo tikrąją prigimtį, ryšį su Visata ir Kūrėju. Dvasinės praktikos, tokios kaip meditacija, meilės skleidimas ir sąmonės kėlimas, tapo svarbiais įrankiais, padedančiais ruoštis perėjimui į naują sąmonės lygmenį.

Ra teigė, kad žmonija išgyvena intensyvius kosminius ciklus, kurie keičia planetos energijas ir skatina dvasinį pabudimą. Šie pokyčiai atveria naujas galimybes, bet taip pat kelia didelius iššūkius, nes žmonės turi suvokti savo atsakomybę už pasirinkimus, kuriuos jie daro kiekvieną dieną.

Ra sugrįžimo reikšmė

Ra sugrįžimas 1981 metais per Karla Rueckert ir jos grupę buvo ženklas, kad žmonija dar kartą yra pasiruošusi pakilti į aukštesnį sąmonės lygį. Šį kartą Ra mokymai buvo skirti ne tik dvasiniam elitui, bet ir visiems žmonėms, kurie siekia dvasinio augimo. Mokymai apie Vienio Dėsnį buvo priminimas apie mūsų atsakomybę už savo sąmonę ir pasirinkimus, kurie formuoja ne tik mūsų gyvenimą, bet ir visos planetos ateitį.

Išvados

Ra sugrįžimas 1981 metais tapo svarbiu žmonijos sąmonės transformacijos momentu. Jų mokymai apie Vienio Dėsnį, kosminius ciklus ir perėjimą į ketvirtąjį tankį padėjo žmonėms suprasti, kad dabartinis laikotarpis yra lemiamas momentas, kai kiekvienas individas turi pasirinkti savo kelią – tarnystės kitiems arba tarnystės sau. Šis pasirinkimas nulems žmonijos dvasinę ateitį ir galimybę sėkmingai pereiti į naują sąmonės ir meilės lygį.

XVI. Žemės perėjimas į ketvirtąjį tankį (dabartinis laikotarpis iki 2030 metų)

Šiuo metu Žemė išgyvena intensyvius dvasinius pokyčius, nes pereina iš trečiojo tankio – materialumo ir individualumo – į ketvirtąjį tankį, kuriame dominuoja meilė ir harmonija. Šis perėjimas yra didelio kosminio ciklo dalis, o žmonija dabar yra ties „derliaus nuėmimo“ slenksčiu – momentu, kai sielos, kurios yra pasirengusios dvasiniam augimui, evoliucionuos į aukštesnį sąmonės lygį.

Ketvirtojo tankio sąvoka

Ketvirtasis tankis yra dimensija, kurioje pagrindinė jėga yra besąlygiška meilė ir vienybė su Kūrėju bei kitomis būtybėmis. Perėjimas į šį tankį reikalauja, kad individai suvoktų vienybės ir tarnystės kitiems svarbą. Tik tie, kurie pasirinks meilę ir atjautą, galės pereiti į šį naują sąmonės lygmenį, kuriame vyrauja harmonija ir bendradarbiavimas.

Tie, kurie dar nėra pasiruošę šiam perėjimui, liks trečiajame tankyje, kad galėtų toliau mokytis ir siekti dvasinio augimo kitais ciklais. Tai yra natūralus evoliucijos procesas, kuriame kiekviena siela pati renkasi savo dvasinį kelią.

Ra mokymai ir „derliaus nuėmimas“

Ra mokymai per Karlą Rueckert ir „Vienio Dėsnio“ sesijas pabrėžė, kad šis laikotarpis yra lemiamas žmonijai. „Derliaus nuėmimas“ – tai procesas, kurio metu sielos yra „atrinktos“ pagal jų sąmoningumo lygį ir gebėjimą rinktis tarnystę kitiems. Tie, kurie pasirenka gyventi pagal meilės ir vienybės principus, pereis į ketvirtąjį tankį, o kiti liks toliau mokytis trečiame tankyje.

Ra nuolat primena apie laisvą valią, kuria žmogus pats renkasi savo evoliucinį kelią. Pasirinkusieji tarnystės kitiems kelią, o ne tarnystę sau, turės galimybę evoliucionuoti aukštesniuose tankiuose.

Dabartiniai dvasiniai pokyčiai

Nuo Ra sugrįžimo 1981 metais iki dabartinio laikotarpio, žmonija išgyvena intensyvius dvasinius ir energetinius pokyčius. Žmonės vis labiau atsiveria naujoms dvasinėms idėjoms, o tai padeda pasiruošti perėjimui į ketvirtąjį tankį. Šiuolaikiniai dvasiniai mokytojai ir kanalai, tokie kaip Carla Rueckert, padeda skleisti Ra mokymus apie Vienio Dėsnį ir skatina žmones rinktis meilės, atjautos ir tarnystės kitiems kelią.

Ra pabrėžė, kad kiekvienas veiksmas, kiekviena mintis ir emocija turi įtakos ne tik individui, bet ir visai kūrinijai. Dėl to svarbu suvokti, kad meilė ir tarnystė yra raktai į aukštesnę sąmonę ir sielos evoliuciją.

Pagrindiniai Ra mokymo principai šiandien

Ra mokymai šiandien išlieka aktualūs ir padeda žmonijai pasiruošti dvasiniam perėjimui:

1. Vienio Dėsnis: Visos būtybės ir visa egzistencija yra viena sąmonė, kylanti iš Vieno Begalinio Kūrėjo.
2. Dvasinė evoliucija: Visos būtybės pereina per tankius, mokydamosi meilės, tarnystės ir sąmoningumo pamokų.
3. Meilės ir tarnystės kitiems svarba: Aukščiausias dvasinio augimo tikslas yra besąlygiška meilė ir tarnavimas kitiems.
4. Kosminė vienybė: Visos gyvos būtybės yra Dievo dalys, kurios per kiekvieną sąveiką su kitais patiria Kūrėją.

Žmonijos pasirengimas perėjimui

Šiandieninė žmonija vis dar yra pasirinkimo kryžkelėje. Perėjimas į ketvirtąjį tankį bus sėkmingas tik tiems, kurie suvokia meilės, vienybės ir tarnystės svarbą. Tie, kurie renkasi egoizmą ir tarnystę sau, turės daugiau laiko mokytis trečiame tankyje, kol bus pasiruošę pakilti į aukštesnį sąmonės lygį.

Ra pabrėžė, kad „derlius“ bus sėkmingas tik tiems, kurie sugeba išreikšti atjautą ir meilę, taip prisidėdami prie visos kūrinijos dvasinės evoliucijos.

Išvados

Žemės perėjimas į ketvirtąjį tankį yra svarbus momentas žmonijos evoliucijoje, kuriame kiekvienas individas turi galimybę pasirinkti savo dvasinį kelią. Ra sugrįžimas per Karlą Rueckert padėjo atkreipti dėmesį į Vienio Dėsnio principus ir svarbą gyvenant pagal meilę ir tarnystę kitiems. Šis laikotarpis iki 2030 metų yra lemiamas žmonijai, nes tie, kurie pasirenka šviesos kelią, galės pereiti į meilės ir harmonijos dimensiją – ketvirtąjį tankį, o kiti turės toliau mokytis trečiame tankyje, kol bus pasiruošę šiam perėjimui.

METAFIZINĖ PĄSAMONĖS UŽDANGĄ

Dabar Uždanga vis labiau silpnėja. Dvasinio pabudimo procesai, prasidėję XX amžiaus viduryje, skatina vis daugiau žmonių sąmoningai siekti ryšio su dvasiniu pasauliu. Naujojo amžiaus judėjimai, meditacijos praktikos, dvasinės terapijos ir saviugdos mokyklos padeda žmonėms suprasti, kaip veikia Uždanga, ir suteikia priemones, kaip jį praeiti.